@312-2

Kaip visada - eina greit. Nebespėju nei atgal žiūrėt, nei pirmyn. Kažkokia keista vasara, nei labai gera, nei labai bloga. Birželio pradžioj atostogos Kretoj, o kas po jų? Joninės Vilniuj prie kiaušo, ką savaitgalį? Tada lyg ir žvejyba prie Valkininkų, liepos trečią - ilga ir smagi Nida, kitą savaitgalį vėl Nida. Tada nebežinau, o 24-26d prisiminsiu ilgai. Penktadienio vakaras - vestuvių tūsas Transilvanijoj. Per vakarą išgerta 240 bokalų alaus, iš kurių 40 mažų. Ryte važiuoju už miesto ramiai pabūt pas tėvus, vakarop sutariam traukt į žvejybą ten pat prie Valkininkų. Žvejyba tai žvejyba, bet ateina žinia, kad ten įsikūręs kažkoks hipių vudstokas, ir norint būt prie ežero, maloniai paprašo susimokėt, ko mes visai nenorim. Šeimynykščiai pasiūlo Lieluko ežerą, truputį toliau esąs bet labai geras, prie jo jau pažįstami keletą dienų stovyklauja. Sutarta, pažiūrim maždaug kur yra tas ežeras, paimu pažįstamo numerį ir maunam susirinkt valčių, meškerių ir pan. Apie pusę 9 galiausiai išjudam iš Vilniaus. Kelias ne toks jau tolimas, bet pačiam surast turbūt nedaug šansų - prie stotelės į dešinę, geru žvyrkeliu apie 9km, prie kryžiaus į kairę, mišku 5 km, laikytis kairės. Ežerą radom, radom ir kaimo jaunimo su garsia muzika, tai traukėm ieškot ramesnės vietos. Važiuodami užmatėm ~20m purvo ruožą. Atrodė nelabai koks, bet galvojom - prašoksim. Deja, šokom taip, kad mašina nė iš vietos. Nu ką, išsirengėm iki triusikų ir bridom po purvo košę, bandėm stumt, traukt, pirmyn, atgal, kišt malkas, lentas, atkast purvynę - nulis. Bejėgiškumas. Korešas dar sugebėjo stumdamas atsiremt į galinę lempą - suskaldė. Skambinu pažįstamui, sakau gelbėk, atvažiavo gelbėt, bet neturi troso. Mes irgi neturim. Dviese einam pas kaimo jaunimą pasiskolint - pasitaikė gan draugiški, tik pradėję gert. Pasakėm kad įklimpom, iškart, aaaa, čia dešinėj už poros šimtų metrų turbūt, mūsų trys mašinos prašoko. Gerai jiem, o mum nepavyko. Susišaudę trosą, grįždami dainavom “v našem lagery s utra RA RA, nevazmožnaja žara RA RA”. Atėjom pasipūtę su trosu, o tada buvo šokas numeris du: tam mūsų Audi universale NĖRA sušikto kablio prieky. Nė-ra. Ieškojom, murkdėmės - nieko. Atidarėm kapotą ieškot už ko užkabint - jokių tvirtų detalių. Šikna, kosminė. Radom kažkokį ten sutvirtinimą, bandėm prie jo kabintis - vos pradėjus vilkt, sulinko. Šūdas. Iš galo nėra kaip privažiuot - irgi purvo košė, patys pagalbininkai užklimptų. Nu ką, buduliai lyg ir siūlėsi ištempt - einam pas juos atgal. Nuėję radom jau visiškai kitos kondicijos chebrą. Per tą valandą spėjo nusitašyt stabiliai, svirduliuoja rėkia. Sako, IŠKELSIM MES JĄ. Kėlėjai.. Einam link mašinos, o tada prasideda. Vienas beeidamas susvirduliuoja ir krenta veidu į purvyną. Kitas kliūna už jo ir irgi tėškiasi į balą, ant baltų maikių ir šortų atsiranda juodos dėmės. Kol priėjom mašiną, išsimaudė beveik visi pagalbininkai. Kėlimas, aišku, nepavyko - mašina sėdus ant dugno, o ją iškelt tai NX, beviltiška, stumdyt irgi nekažką. Vietiniai ėmė veblent, kad atvarys savo mašiną ir šimtuprocentųištrauks, aš sakau davai susitinkam rytoj ir šviesoj kažką padarysim. Papurkštavę galiausiai jie nueina gert toliau, mes pakuojamės daiktus į pažįstamų mašiną ir važiuojam prie ežero. Pokalbiai iki 4 ryto, 4 alaus, laužas - švinta. Korešai meta dugnines ir plūdines meškeres, man su spiningu nėra ką veikt, valties nepučiam - einu numigt. Po trijų ar keturių valandų jau gyvas, kai paaiškėja nemalonus faktas: dingo kuprinė su dokumentais, ir tikriausiai dingo prie užkastos mūsų geldos. Draugai greit sušoka ir važiuoja ieškot. Ant mūsų purvinos užklimpėlės rado užrašą: dokumentai prie ežero. Pasirodo, ryte vietiniai buvo atėję, rado kuprinę ir pasiėmė su savim. Nuėjus draugams, kuprinę su visais dokais atidavė, tada korešai užsuko į sodybą - dar vakar sakiau, kad kažkur ten yra traktorius. Pasirodo, traktorius yra, bet išvažiavęs uogaut, grįš popiet. Diena - pusbjaurė: oras vėsokas, veikt nėr ką, laukimas kaip ant adatų, norisi kažkaip mašiną ištempt. Pralaukėm iki ~16h, valandos slinko lėtaaaaiiii, korešai bent jau žvejojo, man gi beliko vartytis ant žolės ir bandyt nusnaust su geliančiu dantimi. Galiausiai pasirodė išgelbėtojas traktorius. Praėjo maždaug pusė minutės, ir mašina stovėjo už visų šlykščių balų. Kaip gerai buvo įsėst ir VAŽIUOT..

Ką tik buvusį savaitgalį nuvažiavom prie Aukštadvario pabūt. Popiet buvom vietoj, apie 23h išvažiavom. Laužas, alus, dešrelės. Norma. Sekmadienį buvau Trakuose porai valandų, kibinas, šaškės, domino. Tada pagulėt prie Balto tilto. Bendromis pastangomis užmušėm Erkiulį Puaro - radau įsisegusį šešiakojį kekšės vaiką, jaučiu, nuo šeštadienio kraują siurbė. Dar negiliai prisisiurbęs buvo, gan lengvai išraut pavyko.

Ketvirtadienį laukia Minskas-Kijevas. Pirmadienį - kraustymasis į naują butą. O šeštadienį atėjo paskutinis ir taip neilgos vasaros mėnuo. Liko dvidešimt aštuonios dienos. Vienam filme per tiek laiko žmonija beveik išnyko, įdomu, kaip čia viskas gausis? Pamatysim 28 days later.

Vakar diena buvo keista. Atsikėliau ryte piktas ant viso pasaulio, nors savaitgalis ant nosies. Artėjant vidurdieniui darėsi smalsu, kas čia kaip bus su protestu “už sveiką protą”. Kažkodėl galvojau, kad jis bus prie seimo, einu  pro šalį - tuščia, nei vieno žmogaus. Tada miglotai prisiminiau kažką apie rašto teikimą prezidentui ir pasukau link Daukanto aikštės. Pats renginys - savotiškas: dalyvių buvo ne ką daugiau nei žurnalistų/fotografų. Negražūs žmonės laikė transparantą “labai negraži spalva”, nevykę vaikai laikė užrašą kažkas apie vaikystę, kurios, deja, jiems jau prezidentas neišsaugos. Opit turėjo smagų plakatą, dar patiko vienas su simpsonais, o daugiau tai nelabai ką ir mačiau. Prasidėjo cirkai - išstojo didžioji žvaigždė ruslanas su kažkokiom apgailėtinom dainom, taip ir nesupratau, kodėl tai buvo daroma. Dar kažką jis vebleno, “turbūt prisistatyti nereikia visi ir taip žino”, baisiai jau žinomas mat, pirmą kartą mačiau. Juokino ultradešinysis ar kaip jį pavadint, visur lakstantis su kamera ir įamžinantis dalyvavusių žmonių veidus. Tik spėjau įkelt koją į aikštę - jau jis žiūri į mane per savo linzę. Galės naktim montuot filmą, tik nežinau apie ką, nors nelabai ir svarbu, jaučiu, kad vistiek gausis šūdinas. Žodžiu ties kažkuria daina išėjau iš procesijos, sąžiningai atidirbau likusį laiką ir laukiau vakaro koncerto supuvusioj skylėj. Susivertęs porą alaus prie skylutės įlindau vidun. Chebra visai neskubėjo, gyvenimas virė. Mėnesį prieš tai virė mic alus, kuris buvo beprotiškai skanus ir kurio išgėriau nežinau kiek, bet mielai išgerčiau dar. Teko paragaut švėkšnietiško berods namų gamybos stipraus skysčio bežaidžiant domino prie baro, o tada įsisuko muzikinis uraganas. Gal kad seniai buvau koncerte, gal kad abi grupės tikrai gerai varė, įspūdžiai puikūs. Lenkė vokalistė daug šnekėjo (maždaug tiek, kiek ir dainavo) bet nieko, gerai, kad turi ką pasakyt, o Analfists išvis nurovė stogą. Jau kelintą dieną jų albumas sukasi ir namie ir darbe. So no class. Koncertas pasibaigė, bet buvo įsimetęs didokas kablys nugaroj, ta proga vakaras tęsėsi sattoj, kur suėjo dar vienas bokalas ir kažkoks kokteilis su tekila.

O šiandien - vasara.

Prasidėjusi savotiškai įdomia kelionės į Londoną patirtim, vasara tęsiasi. Per akropolio piguvos naktį nusipirkom bilietus į Kretą. Po išvykos į Alaušo slėnį su kolegom (darbo tūsas) turėjau maždaug 13 valandų iki lėktuvo. Nei daug, nei mažai, bet kai kurie daiktai - neišskalbti, o kai kurie dar nenusipirkti, tad veiklos užteko. Galvojau, gal visai nemiegot, bet apie pirmą palūžau, o keltis teko trečią. Apsimiegojęs tempiu lagaminą pro nieko nesuprantančią budinčią ir važiuojam į oro uostą. Paskutinius daiktus kroviau apsimiegojęs, todėl naujas, net nepraimtas kremas nuo saulės atsidūrė rankiniam bagaže ir netrukus įskrido į oro uosto muitinės šiukšliadėžę, darbuotoja nepaliko jokių šansų - negalima daugiau negu 100ml ir taškas. Dėl šito, aišku, gavau daug rūstybės iš pakeleivių. Praeina kažkur valanda ir lėktuvas kyla beveik kartu su saule. Skrydžio metu ramiai miegu, tada jau leidžiamės, sulaukiam bagažo ir einam ieškot, kur ta novaturo atsotvybė yr. Randam greit, sėdam į autobusą ir judam į viešbutį. Pakeliuj grožimės kalnais ir jūra - vaizdais, kuriuos matysim 7 dienas ir dėl kurių dirbom 365 dienas. Viešbutis lamina - kambariai dar neparuošti, tai sėdam prie baseino, atsidarom alaus ir ramiai čilinam, laukdami, kol reikalai susitvarkys. O tada prasideda parkės - registratorė ima suokti, kad deja kambarių šiame viešbutyje nėra, t.y. yra vienas geras, bet vienas nelabai, o bet tačiau jų yra esančiame šalimais viešbutyje, tik jis ne prie jūros. Nepatinka mum tokios parkės, einam žiūrėt, kas gi čia per kambariai. Vienas normalus, o kitas - kamorkė belangė kažkokia, sakom ačiū jums, bet nejamam mes šito reikalo, kitam viešbuty kambariai normalūs, bet kažkaip gaidys kad ištremia į belekur. Po pusvalandžio aiškinimusi ir rezervacijos analizės paaiškėja, kad kambarys, visgi, abrakadabra atsirado - su vaizdu į jūrą, ble. Žodžiu, apgyvendinimo parkė išsisprendžia ir mes linguojam prie jūros. Viešbučio pliažas - šūdinas, bet paėjus toliau, randam visai neblogą vietą prigult. Jūros ežių, bent jau prie kranto, nesimato, tik be tapkių einant iki jūros rizikuoji nusvilt padus. Tada dar spėjam nuvažiuot iki šalia esančio Retimno, visai gražaus kurortinio miestuko. Grįžtam, jamam butelį vyno ir griūnam - atostogos prasideda. Ryte einam prie jūros ir planuojam, kaip čia geriau dienas sudėliot. Nusprendžiam važiuot į Samarijos tarpeklį, tada nuomot mašiną ir pakeliaut po vakarinę salos dalį, nukeliaut į skirtingus pliažus ir panašiai. Atsakančiai nusvylu nugarą, bet nieko, gyvent galima. Likau absoliučiai patenkintas graikišku maistu - itin skanios alyvuogės, feta sūris, pomidorai ir visi kiti dalykai, kuriuos teko valgyt. Vynas - puikus, nors kainuoja kokius 2,5-3 eurus, bet yra lengvas, skanus ir pasekmių kitą dieną nebūna (nebent važiuoji autobusu kalnų keliais). Taigi, antradienis - Samarijos diena. 16km ilgio trasa pėsti, nerealūs vaizdai kalnuose ir visiškai neprailgusi kelionė + sutaupyti 20 eurų, perkant kelionę iš vietinių, o ne novaturo lupikautojų = smagiai praleista diena. Kitą dieną - poilsis, traukiam link kažkokio gero pliažo salos pietuose. Atstumas vos 50km, bet kelionė trunka kiek daugiau nei valandą - kalnų keliai daro savo. Pliažas tikrai gražus, gulam į pavėsį, imam knygas ir kurį laiką tyliai mėgaujamės šiluma. Matau nemažai uolų, tad imu nardymo kaukę ir vamzdį, pripučiamą čiužinį ir einu patyrinėt, kas gero slepiasi po vandeniu. Normaliai panardyt nesigauna - bangavimas žiaurus, po vandeniu srovės irgi nemažesnės, per plauką nesidaužiu galva į uolas. Nusprendžiam grįžt į krantą, bet kol parsikapanojom, praėjo koks pusvalandis - bangos ir srovės neleido ramiai gyvent. Pavargęs griūnu į ležaką ir atsidarau alaus (gerai, kad paėmiau kiek tilpo į bagažą). Sustojam Hanijoj, pavaikštom po senamiestį, užsukam į kažkokią taverną, kurios barmenas vaikšto/dirba gerokai pripūtęs ir namo. Grįžę imam dar vyno, siurbčiojam ir lūžtam. Ryte - kelionė į vakarus. Iš pradžių - turgus, prisiperkam arbūzo ir vyšnių, tada pro Haniją į tokį pusiasalį, į apgailėtiną vieno namo miestą Pervolitsa, tada į balto smėlio pliažą, kur pasigardžiuodami valgom vaisius ir deginamės. Diena baigiasi, grįžtam, vynas besileidžiant saulei prie jūros kranto, miegot, ir vėl keltis. Paskutinė diena su mašina - traukiam į tolimus vakarus, prieš tai užvažiavę į gėlo vandens ežerą, kur gyvena vėžliai. Gražu, kiek pabuvę, traukiam link galutinio tikslo. Kalnų keliai, tuneliai, siauri pravažiavimai, nuokalnės ir įkalnės. Trys valandos kelio, 150km - atsiduriam raudono smėlio pliaže su žydra lagūna. Kaip tyčia kelionės pabaigoje paveda pripučiami čiužiniai - abu pradeda leist orą. Vairuotojas beeidamas žiauriai kala mažą kojos pirštą į akmenį - pasipila kraujas ir skausmas, o turint omeny, kad vairuotojas tik vienas, šita žinia nėra labai džiuginanti. Atgal vykstam anksčiau - norisi valgyt ir suspėt grįžt prieš sutemas. Rytoj - paskutinė diena, žinia tikrai nėra džiuginanti. Daiktų krautis nesinori, bet norom nenorom po truputį imam kažką pakuotis. Kitą rytą važiuojam į Retimną, perkam visokius aliejus, kremus, vynus ir alyvuoges, tada keletą valandų pabūnam pajūry ir atgal į viešbutį. Pavargę, su pilna kuprine ir maišais alkoholio kraunamės daiktus. Miegoti - nedaug, mat autobusas pajuda kažkada po ketvirtos. Sučirškia žadintuvas, greituoju būdu prausiamės ir einam prie autobuso. Bėgu atgal užmiršto telefono, o tada jau galutinai pajudam į oro uostą. Duty free užmatom dvi viešbuty anksčiau matytas ~70m moteris. Diskusija prasidėjo nuo vyno: vakar gėrėm šitą, skanus labai, aha aha, atrodo pusiau sausas, aha, bet žiūrėk čia ne iš čia paėmei, va ten lentyna, kaina 3 eurai, NE, UŽ TIEK MES VYNO NEGERIAM (padeda butelį), va, šitas gal geras. Tada - pardavėjos terorizavimas, kalbant vienintele išmokta užsienio kalba (rusų) - aš jum aiškinu kad kvepalai negali būt ir vyriški ir moteriški, ką jūs man meluojat! - vienoda firma a la armani ar panašiai. Tada - centų pažėrimas kasininkui, lendant be eilės, ir kriokiant ATDAJ MAJO MYLO!.. Žodžiu, nekoks vaizdas. Prieš tai viešbuty užmatėm kitų senukų porą - tie katik iš kažkokios salos, kur gavo 5* viešbutį ir viskas buvo prašmatnu, o čia.. vaizdo į jūrą - nėr, siūlo išeit į viešbutį nežinia kur (kaip ir mum), kondiškė dar neveikia (mokėk 7 eurus už parą, jei nori), žodžiu, burbėjo visas dienas, kiek juos matėm - ir maistas blogai, ir viskas blogai. Tuo tarpu mums, priešingai, buvo ir maistas gerai, ir viskas gerai. Tik per trumpai.

O viskas prasidėjo dar gegužę. Išvyka į Londoną kažkada gegužės vidury iš Rygos (eilinį kartą ačiū Ryanair’ui už pigius bilietus). Antradienis, 16.00 vietos laiku sėdam į autobusą ir riedam į Latviją. Pasienio ruože autobusą sustabdo VSAT pareigūnai, du įmitę kariškiai. Eina per visus ir mandagiai prašo parodyt dokumentus, na visi ir rodo, išskyrus vieną bičą. Ketvirtą ar penktą kartą klausiamas, jis tik kvailai šypteli, ir pareiškia “don’t have”. Kariškiai pasimeta, prašo bet kokio asmens dokumento - neturi nieko, vos prašneka. Na ką, laipina bičą lauk, klausia iš kur esąs - Švedijos, savaitgalį praleido Vilniuj, o į autobusą, kaip paaiškina vairuotojas, jį įlaipino Vilniaus autobusų stoties apsauginiai - pamatė trūkusį ant suolo su gan nepigiais rūbais ir daiktais, pažadino, pamatė kad turi bilietą ir nuvedė pas vairuotoją. Žodžiu, bičas be kita ko apsimyžęs, dvokia klaikiai, VSAT tėviškai juokiasi “ar nuo lietuviško alučio čia jam taip”, lauke vis bando jį įkalbėt pažiūrėt savo lagamine, gal gi atsiras pasas. Švedas aiškina kad pasas - Vilniuj, ir jis pats, turbūt, Vilniuj, galiausiai neapsikentę tarnybininkai jį apieško ir striukės kišenėj randa gulint švedišką pasportą. Vairuotojas keikiasi ir rėkia, svyruonėlis lipa vidun, kelionė tęsiasi. Prieš pat išvažiuodamas nusipirkau fotiką, bet pakraut progos nebuvo, tai Rygos oro uoste radęs rozetę prie jos ir prisėdau. Neilgai trukus kylam, skrendam skrendam, leidžiamės - jau Anglija. Perkam autobuso bilietus, važiuojam į kažkokį Stradfordą, ten turim persėst bet esam ne toj stotelėj, galiausiai pereinam kur reikia, bet neturim bilietų: monetų kišenėj nėr, o vietos, kur būtų galima pasikeist pinigą, uždarytos. Žodžiu, aplink nedirba niekas, turim smulkiausią berods 10 svarų banknotą, ir vairuotojas pareiškia, kad važiuoti mes, deja, negalim - jis grąžos neduos. Tada atsistoja turkas ir paduoda savo oister kortą vairuotojui - už vieną žmogų yra, liko sumokėt už kitą. Autobuse niekas pinigo pakeist neturi, vairuotojas aiškina kad reikia lipt lauk, bet galiausiai kažkaip tas turkas jį užparina, duoda truputį pinigo ir viskas susitvarko. Galiausiai atsiduriam prie karaliaus Jurgio ketvirtojo, kur mūsų laukia tėvynainė. Maždaug valandos trukmės trasą įveikėm per ~3val, kaip vėliau paaiškėjo, tai galėjo būti liūdnas pranašiškas ženklas.. Taigi, pas tėvynainę gaunam karšto maisto, dar kiek papasakojam kaip gyvi ir taip toliau, ir griūnam miegot visai be jėgų. Rytojaus rytas - prie pusryčių klausom instruktažą apie vietinę transporto sistemą, einam pirkt bilietų babai-shop’e ir keliaujam į miesto centrą. Ten viskas įdomu, kaip čia kas čia. Žodžiu, neršiam po centrą, pavalgom kažkokio fast-food briedo ir namo. Turėjom keturias pilnas dienas, jos tokios maždaug ir buvo - į centrą iš namų, pažiūrėt visko, kol draugė 4h praleidžia pardėj, aš vaikštau Pikadilio prieigose. Šviečia saulė, gyvenimas gražus. Artėjant vakarui ruošiamės namo, dar biškį pabūnam prie naktinio Pikadilio, užeinam į kažkokį 5 aukštų sportlandą kur yra adidas moskva (ar labai panašūs), geriausi pasaulyje kada nors mano nešioti kedai, tik kad kainuoja daugokai. Žodžiu, eilinį kartą grįžtam, pokalbiai namie, miegas. Priešpaskutinę dieną mus nusiveža į Grinvičą. Ten gražu ir ramu ir visa kita, bet man kažkaip nepriot, tai kol damos čiupinėja vietinės gamybos muilus ir panašiai, aš keliauju į Camden Town’ą, kur iškart pasidaro smagiau. Susiverčiu alaus vietiniam pub’e žiūrėdamas futbolą, nusiperku visokio smagaus stuffo, pasidairau po turgaus prekeivio CD pasiūlą ir panašiai. Galiausiai grįžtu, namiškiai žiūri euroviziją, po kurios visi drauge dar išeinam į kažkokią kavinę-barą, kur klausia pažymėjimo, ir namo miegot. Ryte keliaujam į oro uostą, pakeliuj sustoję kažkokiam prekybcentry. Oro uoste būnam kaip priklauso, tada į duty free, dairausi visokių magnetų ir keikiuosi nieko gero neradęs. Pasidaro neramu, skubu prie laipinimo vartų, o ten - tuščia. Nei vieno žmogaus, darbuotojos irgi nėra. Ble, jaučiu kažką negero, ateina mergikė ir klausia ar aš į Rygą, taip, sako palaukit, laukiu, ji kažką mojuoja už stiklo kitoj pusėj stovinčiam seniui, tas mojuoja atgal, ir tada suskamba “I’m sorry, you missed your plane”. Nepadeda nei rėkimas, nei prašymai, nei įtikinėjimas, kad lėktuvas dar nepakilo ir jai tiesiog reiktų paskambint. Šūdas. Einam atgal, klausiam oro uosto Ryanair atstovybėj, kaip ten situacija su skrydžiais - sako eikit prie interneto, čia pirkdami sumokėsit 200 svarų mokestį. Žodžiu, lėktuvų nėra iki trečiadienio, o tie, kurie yra, kainuoja apie 1000lt žmogui. Situacija darosi labai nekokia. Visa laimė, kad yra vietų autobuse. Važiuojam į eurolines atstovybę, perkam du sušiktus bilietus per visą Europą ir einam į Londono centrą paskutinį kartą pasivaikščiot. Po tokio pravalo kamuoja sunki paranojos forma, todėl stoty būnam gerokai anksčiau. Galiausiai sulaukiam transporto, kartu keliauja nemažai padpolnų budulių ir kitokių perėjūnų, o vairuotojas - tipinis “ordnung” vokietis. Das fireextinguisher ist in ze front, zis ist security instruktione, šaukia jis per savo mikrofoną, o aš imu garsiai juoktis iš tokio “this is german coast guard” tarimo. Du persėdimai Vokietijoj, prieš tai - keltas į Belgiją, kuris gan neblogai siūbavo, o kontingentą sudarė nemaža dalis padauginusių arba tebedauginančių budulių iš kaimyninių šalių. Tada - visa Lenkija, ir galiausiai, po 42 valandų autobuse, grįžom namo. Tai, kas turėjo trukti 6 valandas (3 skrydis + 3 kelionė iš Rygos į Vilnių) pasidaugino septynis kartus. Taip baigėsi dviejų kultūros sostinės gyventojų išvyka į ūkanų šalį.

Tikrai. Nors šiandien naktį buvo minusvienas, o gal ir nulis, ir ryte išėjus lauke spustelėjo šaltis, man pavasaris. Važiuojant dviračiu per Geležinio Vilko tiltą, Sporto rūmų aikštelę, Prostitucijos konspektu, tingiai šildantis saulutėj, begurkšnojant alų prie Balto tilto ar kepant šašlyką sode. Atitraukiu užuolaidas ir leidžiu šviesai įeit į kambarį ir užpildyt galvą. Dar tik vienuolika, sekmadienis - nėra kur skubėt - virtuvėj yra vakarienės likučiai, yra alaus, yra ingredientai būsimam avokadų užkandžiui ir daug ledų šaldytuve, krentančių į skardą arba puodą, varvančių žemyn upe ant grindų. Londono hosteliai, metro zonos, juoda ir raudona linijos - po truputį deduosi į galvą tai, kas bus už trijų savaičių - ilgai laukta penkių dienų išvyka į ūkanotąjį miestą, pankroko sostinę, karalienės šalį arba futbolo tėvynę - kas kam labiau prie širdies. Pavasaris - kai einant gatve darosi karšta, o žiūrint ledo ritulį arenoj - šalta, kai keli nemokamą švyturį net ir neprisimindamas senų gerų laikų, o namų komanda pralaimi. Orangutangai keliasi su saule ir yra 97% genų identiški žmogui. Kas pasakys, ar jie irgi ieško žibučių?

Neseniai prisiminiau, kad kažkada pas mane kameroj atsirado žuvies, net ne šiaip žuvies, o SKORPIONŽUVĖS. Ta proga, kad vakar buvo savaitgalis vidury savaitės, nusprendžiau, kad jau laikas skorpionę sunaikint. Žuvies gamint anksčiau kažkaip neteko arba teko seniai (o ir nesu didis jūrų ir ežerų gėrybių mėgėjas) - gūgle. Gūglė nepasikuklina ir išmeta tūkstančius linkų receptų aprašymų, visokios supermama jaunoji šeimininkė blink blink skanukas receptų knygos padažiukas. Galiausiai randu du (bernardinai.lt ir kažkuris iš supermamos) receptus, juos sukergiu į vieną, dar pridedu nuo savęs - moralinis pasiruošimas baigtas.

Antradienio vakarą išėmiau velnio žuvį iš kameros ir palikau tirpt. Po poros valandų pažiūrėjau - atrodo jau padoriau, ledai lupasi. Užmetu akį į receptus - visokie kardamonai citrinžolės meirūnai KĄĄĄĄ, iš kur pas mane tokie prieskoniai? Teisingai, iš niekur. Einu į Rimi, bandau prisimint kas ten per žolės, nelabai išeina, tada žvalgausi į daug-viename prieskonius žuviai, bet prieš tai pažiūriu į sudėtį. Dauguma prieskonių mišinių (visi, kuriuos peržiūrėjau) - su natrio gliutamatu ir/ar krūva skonio stipriklių, dažiklių, rūgštiklių ir kitokių E-šūdas, neimu nei vienų. Grįžtu, apžiūriu žuvį, užpilu biškį balto vyno, įspaudžiu citrinos, ant viršaus - sojos padažo. Pakraipau galvą, procedūrą pakartoju ir palieku lėkštę iki ryto.

Kitą dieną darosi smalsu, kaip atrodo būsimasis kepsnys. O atrodė, tiesą sakant, labai nekaip.. Kažkokia išplaukus ta žuvis. Nieko, sueis, reikia pradėt pasiruošimą, kuris atėmė daugiausia laiko ir kantrybės. Taigi, pradžiai - reik nuskust bulves. Valgėm dviese, tai ir bulvių atitinkamai. Nuskutam, nuplaunam, supjaustom smulkiau ir metam į puodą, užkaičiam vyryklę. Čia ta prasme aš užkaičiu viską vienas, tiesiog man maloniau skamba galūnė “-am” negu “-iu”, o ir tu gali pasijusti įtrauktas į veiksmą. Toliau seka ultra greitas gaminimo kompleksas. Pirma, įjungiam orkaitę. Tada einam skust morkų (man užteko 2 nedidelių). Kaičiam keptuvę, pilam aliejaus. Kur ta burokinė tarka? Susmulkinam morkas ir metam į keptuvę. Kol čirška morkos, mikliai imam svogūno galvą, lupam, pjaustom smulkiai. Pamaišom keptuvę, pjaustom toliau. Dabar surandam kokį nedidelį dubenį, išverčiam morkas, ir į keptuvę keliauja svogūnai. Jeigu galvoji, kad dabar laikas atsipūst ir atsidaryt alaus - klysti. Einam nuplaut pievagrybių ir nešamės juos prie tos pačios burokinės tarkos. Su jais nedarom nieko, nes dabar į skardą reikia įtiest foliją, į ją įmest žuvį ir užpilt (jei liko) marinato ant viršaus, užlankstyt kraštus (uždengt, žodžiu) ir kišt į orkaitę. Nepamiršk atidengt puodo, nes bulvės jau verda. Įdedam žuvį, tada tęsiam gaminimą. Imam į ranką po vieną grybą. Trrrrrrr, trrrrrr. NEPAMIRŠTAM SVOGŪNŲ B&$%. Trrrrrrrr, jau. Iškeptus svogūnus metam lauk į kitą bliūdą, į keptuvę tuo tarpu pilam aliejų ir metam grybus. Tik ne visus, saują paliekam ateičiai. Kol pievagrybiai mėgaujasi šiluma, nuplaunam ir pjaustom kubeliais papriką (man užteko pusės). Pačekinam bulves - turėtų būt beveik išvirę, mažinam ugnį, jei to nepadarėm anksčiau. Maišom grybus, beveik gerai. Išdrebiam juos prie svogūnų, paprikos kubelius kraunam į keptuvę. Traukiam lauk žuvį iš orkaitės, pamaišom paprikas, nupilam vandenį nuo išvirusių bulvių, atidengiam žuvį. Kai paprikos bent kažkiek suminkštėja, rišam su kepimu: ant žuvies sluoksniais dedam morkas, tada paprikas, ir ant viršaus - sumaišytus su svogūnais grybus. Atrodo skaniai, vėl uždangstom foliją ir kišam žuvį toliau kept. Į keptuvę metam biškį sviesto, saują likusių pievagrybių, kai grybai apkepa, supilam indelį (200g) grietinės, pamaišom. Nuo antro įdėjimo praėjus maždaug pusvalandžiui, žuvis paruošta, bulvės jau senokai paruoštos, pašildom padažą - jau. Į vieną lėkštę dedu visą foliją, į kitą - kalną bulvių, prie jų supilu padažą. Kažkuriam recepte rašė, kad prie šito patiekalo labai tinka šaltas alus - patikinu, kad tai yra tikra teisybė, bet ne ką mažiau, spėju, tiktų ir vynas, kurio dalis sunaudota marinuojant žuvį. Dar prie žuvies labai tinka šita daina: http://www.youtube.com/watch?v=GCu2XMTU76s . Žodžiu, kiekvienam sava šventė - kol asiliukai su vėliavom žygiavo po purvyną ir demonstravo TYLOS JĖGĄ, aš pasigardžiuodamas valgiau ir džiaugiausi gyvenimu. Skanaus.

Atvykstam į Kijevą kažkur pusę 9 ryte. Išsvyruojam iš traukinio, mus pasitinka vietinis draugas ir veža aprodyt miesto. Mirštam kaip norim valgyt, bet šeimininkas griežtai atsisako vežt į bet kokį kabaką ar parduotuvę: namie už poros valandų bus paruošti pietūs. Tuo tarpu dairomės pro mašinos langus - esame oligarchų rajone. Kitaip tariant, keturių aukštų ultra neskoningos pilaitės, betoninės tvoros, bokštai, net koplyčios kiemuose, primena lietuviškas ~95m statybos pilaites Vilniaus pakraščiuose (kiek jų dar ir dabar nebaigtos, tuščios?).

Žvelk giliau.. »

Ketvirtadienis, 4.55 ryto skamba žadintuvas, bet akis praplėšiu tik 5.15. Greit keliuosi, apsiblausęs slenku iki vonios, dar įsimetu paskutinius daiktus į kuprinę, susižiūriu, ar yra bilietai ir einu į stotelę. Pasižiūriu į laikrodį - gan greit apsisukau, būsiu stoty kaip tik 6, gal 6.05. Kol laukiu ankstyvaus vielabraukio, ateina pirmasis suvokimas, kad ant pečių vietoj galvos turiu puodynę - miegmaišis liko gulėt kambary. Greitu žingsniu traukiu atgal, patyliukais keikdamasis, kad eilinį kartą nepavyksta išvažiuot be įtampos. Stoty būnu 6.15, draugai jau laukia, einam tiesiai į traukinį. Vagonas - beveik tuščias, be mūsų trijų, ten sėdi knapsinti moteris ir dar vienas kitas keleivis. Traukinys trūkteli, ir keturių dienų ekspedicija prasideda.

Vagonas iki Baltarusijos sienos važiuoja pustuštis, tačiau sustojus pasienio kaimuose, sulipa vis daugiau žmonių. Per kolonėles leidžia rusišką apyšlykštę muziką - popsą su nuožmiu bytu ir skanduote “davaj, davaj”. Kurį laiką nusnaudžiam, suvartojam po sumuštinį ir dairomės į kaimyninę šalį. Prie geležinkelio esančios gyvenvietės - apšiurusios, visi žmonės rūškanais veidais. Įlipa keletas šalčiu dvelkiančių jaunuolių. Galiausiai privažiuojam Minską. Judam pro pramoninius rajonus, o aplink - griuvenos, vaiduokliški monolitai, daugiabučiai nusilupusiais dažais. Galiausiai išlipam Minsko stotyje, judam pasikeist eurų į zverobaksus, kai antrą kartą suvokiu turįs puodynę, o ne galvą: miegmaišis liko vagone - vėl tenka bėgt pasiimt pamirštą medžiagos lopinį. Susirandam kažkokį banką, gaunam vietinio pinigo ir griebiam Minsko žemėlapį. Pirmas, mūsų nuomone, lankytinas objektas - “Dinamo” stadionas. Ten ir judam, link aiškiai matomų aukštai iškilusių lempų. Stadionas gana įspūdingas, jo prieigose veikia nedidelis turgus, kuriame vienas kioskas skirtas sportinei atributikai (šalikai, maikės, treningai, kepurės), o visa kita - nuo džinsų iki dvd, marmani tašių ar teflonu dengtų keptuvių. Kiek  pasisukioję slenkam toliau.

Žvelk giliau.. »

Būna tokių pusbjaurių savaičių, kurios eina lėtai. Ši kaip tik tokia ir yra. Ne tik laikas lėtai eina, bet ir visokios nesąmonės darosi. Vat pavyzdžiui, prisireikė man Visa kortos. Parašiau per savo hanzanėtą laišką, paklausiau, ar galima prie tos pačios sąskaitos, kuria sėkmingai (nevisai sėkmingai, jeigu jau prisireikė dar vienos kortos) naudojuosi, pridėt. Praėjo keturios ar penkios dienos, ir galiausiai gavau ŽINUTĘ. Ją man atsiuntė tokia panelė Kudrevičiūtė, gaila šiaip, kad ne Gudrevičiūtė, nes gudrumo laiške stigo. Parašė ji man linkus, kur galiu užpildyt formą kortai online arba kur galiu surast hanzapanko padalinius. Dar parašė, kad esu gerbiamas. Palinkėjo geros dienos ar ko ten, bet bliat į paprastą klausimą - AR GALIMA KORTELĘ PRIE JAU ESANČIOS SĄSKAITOS PRIJUNGT - nesugebėjo atsakyt.

Šiandien buvo keisti pietūs - važiavom čiuožinėt Rotušėn. Kvietimai gauti, laikas spaudžia. Nuvažiavom - įeit negalima, nes. Kažkoks apsauginis pradėjo vafliuotis, kad ir toj palapinėj prie ledo būt negalima (reikėjo laukt apie 15min). Klausiam, kodėl - ten gi biškį šilčiau negu lauke stypsot - NEGALIMA TVARKOSI NEMATOT KĄ KĄĄĄ? Nu fakju, išlendam laukan. Prisimenu, kad visgi pietų metas ir kad norėčiau kokios bandelės, o juk čia pat yra Pieno baras. Einu, jau svajoju apie šiltą keptos tešlos gniutulą, kai staiga keberiokšt. Nebėr pieno baro. Kažkokia blizgučių ar tai skudurų pardė atsidarius. Šūdas, spjaunu ant grindinio, apsisuku ir grįžtu, dar kiek pastoviniavus maloningasis apsauginis jau leidžia įsmukt į vidų. Įšokam į pačiūžas, pirmi žingsniai ant ledo, tada jau truputį drąsiau, savotiškai smagu. Gaila, kad neturėjom karšto vyno, būtų labai pagelbėjęs.. Valandos ant ledo neištveriam, praėjus kažkur keturiasdešimčiai minučių siūlau rišt, visi vienbalsiai sutinka, susilaikiusių nėra, įstatymas priimtas, posėdis baigtas, komisija išvaikyta, dvikojės karvės apleidžia ledinį aptvarą ir taip toliau.

Grįžus į darbą ir artėjant vakarui, gaunu kvietimą dviems į naująjį lietuviško kino pusvalandžio trukmės šedevrą “Gėlės”. Premjera ir visa kita. Ta proga pusę aštuntos aš jau parduotuvių sostinėj akropoly, filmas, aišku, vėluoja, vokelių kultūra klesti, dar režisierius nerišliai veblena, koks esą jis nustebęs, kad čia tiek žmonių susirinko. Nesupratau, ko ten jam stebėtis - tų VOKELIŲ su pavardėm “gerb. xxx” visas stalas nukrautas. Tai ką, siuntinėjo kvietimus ir tikėjosi, kad niekas neateis? Na žodžiu, burba jis kažką ir kviečia prisidėjusius prie filmo ant scenos, visi ploja. Galiausiai užgęsta šviesos. Pats filmas tai nu ką aš žinau. Gerai, kad pusvalandis. Gerai, kad tipiškas grūzas pakeistas nevisai tipišku. Atskiestas toks. Avarinio įėjimo našyfkė filme buvo, ir dar kažkokia, “punk as fuck” ar panašiai. Dar po to režisierius siūlė eit paragaut vyno, bet pagalvojau, kad ačiū ne.

O gera savaitės dalis yra ta, kad liko lygiai septynios dienos iki kelionės, ir laikas tiksi.

Vakar vakarop grįžau namo, ir taip staiga užsimaniau skanaus kažko. Virtuvėj ant stalo užmačiau patrupintų sausainių, nuo sekmadienio stovinčių: sukursčiau draugę pagamint “tinginį”, bet gaminimas baigėsi vieno pako sausainių “gaidelis” sutrupinimu į bliūdą. Žiūrėjau ir šiaip, ir taip, nubėgau prie kompo, pagūglinau tinginio receptų, o ten jų devynios galybės. Tirpint sviestą, pilt stiklinę cukraus ir visą naktį kameroj laikyt, arba pilt koncensuotą pieną su cukrum ir sviestu ir kiaušais ir dar brokoliais visokiais. Nuo supermamos iki kažkokio ten receptai taškas eltė. Na žodžiu, supratau, kad staigiai pasigamint skanėsto niekaip neišeis, ir dar produktų proporcijas labai taikyt reiks, dar gali tekt ir kitą paką sucharikų smulkint, kad pavyktų viskas, tai nusprendžiau improvizuot. Pasiėmiau dubenį, suvariau saują sutrupintų sausainių, užpyliau kažkiek kondensuoto pieno ir biškį tikros (nesaldžios) kakavos ant viršaus. Stalčius->šaukštelis->maišymas, dar biškį, ir čepsėdamas bei jausdamas didį pasitenkinimą lesu gautą rusvą masę. Tinginio tinginys. Skanu.