Vasaros mėnesiai.
August 3rd, 2009pezėjo 312-2d
Kaip visada - eina greit. Nebespėju nei atgal žiūrėt, nei pirmyn. Kažkokia keista vasara, nei labai gera, nei labai bloga. Birželio pradžioj atostogos Kretoj, o kas po jų? Joninės Vilniuj prie kiaušo, ką savaitgalį? Tada lyg ir žvejyba prie Valkininkų, liepos trečią - ilga ir smagi Nida, kitą savaitgalį vėl Nida. Tada nebežinau, o 24-26d prisiminsiu ilgai. Penktadienio vakaras - vestuvių tūsas Transilvanijoj. Per vakarą išgerta 240 bokalų alaus, iš kurių 40 mažų. Ryte važiuoju už miesto ramiai pabūt pas tėvus, vakarop sutariam traukt į žvejybą ten pat prie Valkininkų. Žvejyba tai žvejyba, bet ateina žinia, kad ten įsikūręs kažkoks hipių vudstokas, ir norint būt prie ežero, maloniai paprašo susimokėt, ko mes visai nenorim. Šeimynykščiai pasiūlo Lieluko ežerą, truputį toliau esąs bet labai geras, prie jo jau pažįstami keletą dienų stovyklauja. Sutarta, pažiūrim maždaug kur yra tas ežeras, paimu pažįstamo numerį ir maunam susirinkt valčių, meškerių ir pan. Apie pusę 9 galiausiai išjudam iš Vilniaus. Kelias ne toks jau tolimas, bet pačiam surast turbūt nedaug šansų - prie stotelės į dešinę, geru žvyrkeliu apie 9km, prie kryžiaus į kairę, mišku 5 km, laikytis kairės. Ežerą radom, radom ir kaimo jaunimo su garsia muzika, tai traukėm ieškot ramesnės vietos. Važiuodami užmatėm ~20m purvo ruožą. Atrodė nelabai koks, bet galvojom - prašoksim. Deja, šokom taip, kad mašina nė iš vietos. Nu ką, išsirengėm iki triusikų ir bridom po purvo košę, bandėm stumt, traukt, pirmyn, atgal, kišt malkas, lentas, atkast purvynę - nulis. Bejėgiškumas. Korešas dar sugebėjo stumdamas atsiremt į galinę lempą - suskaldė. Skambinu pažįstamui, sakau gelbėk, atvažiavo gelbėt, bet neturi troso. Mes irgi neturim. Dviese einam pas kaimo jaunimą pasiskolint - pasitaikė gan draugiški, tik pradėję gert. Pasakėm kad įklimpom, iškart, aaaa, čia dešinėj už poros šimtų metrų turbūt, mūsų trys mašinos prašoko. Gerai jiem, o mum nepavyko. Susišaudę trosą, grįždami dainavom “v našem lagery s utra RA RA, nevazmožnaja žara RA RA”. Atėjom pasipūtę su trosu, o tada buvo šokas numeris du: tam mūsų Audi universale NĖRA sušikto kablio prieky. Nė-ra. Ieškojom, murkdėmės - nieko. Atidarėm kapotą ieškot už ko užkabint - jokių tvirtų detalių. Šikna, kosminė. Radom kažkokį ten sutvirtinimą, bandėm prie jo kabintis - vos pradėjus vilkt, sulinko. Šūdas. Iš galo nėra kaip privažiuot - irgi purvo košė, patys pagalbininkai užklimptų. Nu ką, buduliai lyg ir siūlėsi ištempt - einam pas juos atgal. Nuėję radom jau visiškai kitos kondicijos chebrą. Per tą valandą spėjo nusitašyt stabiliai, svirduliuoja rėkia. Sako, IŠKELSIM MES JĄ. Kėlėjai.. Einam link mašinos, o tada prasideda. Vienas beeidamas susvirduliuoja ir krenta veidu į purvyną. Kitas kliūna už jo ir irgi tėškiasi į balą, ant baltų maikių ir šortų atsiranda juodos dėmės. Kol priėjom mašiną, išsimaudė beveik visi pagalbininkai. Kėlimas, aišku, nepavyko - mašina sėdus ant dugno, o ją iškelt tai NX, beviltiška, stumdyt irgi nekažką. Vietiniai ėmė veblent, kad atvarys savo mašiną ir šimtuprocentųištrauks, aš sakau davai susitinkam rytoj ir šviesoj kažką padarysim. Papurkštavę galiausiai jie nueina gert toliau, mes pakuojamės daiktus į pažįstamų mašiną ir važiuojam prie ežero. Pokalbiai iki 4 ryto, 4 alaus, laužas - švinta. Korešai meta dugnines ir plūdines meškeres, man su spiningu nėra ką veikt, valties nepučiam - einu numigt. Po trijų ar keturių valandų jau gyvas, kai paaiškėja nemalonus faktas: dingo kuprinė su dokumentais, ir tikriausiai dingo prie užkastos mūsų geldos. Draugai greit sušoka ir važiuoja ieškot. Ant mūsų purvinos užklimpėlės rado užrašą: dokumentai prie ežero. Pasirodo, ryte vietiniai buvo atėję, rado kuprinę ir pasiėmė su savim. Nuėjus draugams, kuprinę su visais dokais atidavė, tada korešai užsuko į sodybą - dar vakar sakiau, kad kažkur ten yra traktorius. Pasirodo, traktorius yra, bet išvažiavęs uogaut, grįš popiet. Diena - pusbjaurė: oras vėsokas, veikt nėr ką, laukimas kaip ant adatų, norisi kažkaip mašiną ištempt. Pralaukėm iki ~16h, valandos slinko lėtaaaaiiii, korešai bent jau žvejojo, man gi beliko vartytis ant žolės ir bandyt nusnaust su geliančiu dantimi. Galiausiai pasirodė išgelbėtojas traktorius. Praėjo maždaug pusė minutės, ir mašina stovėjo už visų šlykščių balų. Kaip gerai buvo įsėst ir VAŽIUOT..
Ką tik buvusį savaitgalį nuvažiavom prie Aukštadvario pabūt. Popiet buvom vietoj, apie 23h išvažiavom. Laužas, alus, dešrelės. Norma. Sekmadienį buvau Trakuose porai valandų, kibinas, šaškės, domino. Tada pagulėt prie Balto tilto. Bendromis pastangomis užmušėm Erkiulį Puaro - radau įsisegusį šešiakojį kekšės vaiką, jaučiu, nuo šeštadienio kraują siurbė. Dar negiliai prisisiurbęs buvo, gan lengvai išraut pavyko.
Ketvirtadienį laukia Minskas-Kijevas. Pirmadienį - kraustymasis į naują butą. O šeštadienį atėjo paskutinis ir taip neilgos vasaros mėnuo. Liko dvidešimt aštuonios dienos. Vienam filme per tiek laiko žmonija beveik išnyko, įdomu, kaip čia viskas gausis? Pamatysim 28 days later.

