@312-2

Koks kartais ?domus gyvenimas, su kiek netik?tai šiltu darbo t?su, beviltiškom dienom po vakarykš?i? linksmybi?, nesuskamb?jusiais žadintuvais ir tyliais (o kartais ir garsiais) keiksmais, palydin?iais v?luojan?ias minutes, pramiegot? laik? ir iššvaistytus megabaitus ne?domiam filmui. V?l at?jo šventin? savait? - amžinos problemos “k? padovanot šeimynai”, “kod?l ?ia tiek žmoni?” ir vis? laik? kal?diškiausias, spazmus sukeliantis gabalas “last christmas” neaplenk? ir šiemet. B?na, kad pagaunu save ramiai stovint ir stebint, kai aplink visi zuja ir raunasi plaukus iš nevilties, kad dovan? dar nerado, arba kad id?j? n?ra. Tada nesuprantu, ar aš ?ia nenormalus, ar aplinkiniai išprot?jo, aišku tik, kad už trij? dien? mano ir j? tempai tur?t? susilygint. Mintyse bandau perkratyt, kas ?ia tokio ?vyko per pastaruosius m?nesius - atrodo, joki? pasikeitim?, bet taip tiesiog neb?na. Netgi nuobodžiausias vakaras žiopsant apykvail? film? kažk? duoda arba pasiima. Slidin?jimas kasryt atkarpoj tarp žiedo ir tilto. INXS, Pixies, ir panašaus plauko chebros muzika, prieš nos? kabantis NoMeansNo plakatas ir savadarb? barsuko kauk?. Du maži pingvinai, primenantys dien?, kai mane paliko viena šeima, o netrukus po savo sparnu priglaud? kita, pats žemaitiškiausias Žemaitijos miestelis su ragais ir diena be v?jo paj?ryje, šuoliai per balas, kugelis, dar vienas pasibaig?s savaitgalis. Ilgai planuotas vakaras su draugais, klausimai apie naujuosius, troškimas keliauti ten, kur šilta ir saul?ta. Iki nuprot?jimo vieniši vakarai, kuriuos keit? visokeriopai šiltos naktys. S?skaita už šildym?, po pusantr? met? iš kito pasaulio krašto gr?ž?s kaliega, kvepalai ir suvokimas, kad iki trij? šven?i? liko nebedaug. O Kal?din?s nuotaikos n?ra. M?gstu dovanoti, man patinka nudžiuginti žmog?. Man nesvarbu, kad dabar tai tapo kone privaloma - pirk dar ir dar ir dar dvi, gausi nuolaid? tre?iam, aš dovanosiu ir šiemet, nes man smagu, kai žmogus, kuris man r?pi, šypsosi. Kal?din? atsakomyb? ir visuomen?s spaudimas priver?ia bent kartais prisiminti kitus ir pajudinti piršt? ar net du, o tai n?ra taip ir blogai. Visuotin?s kalbos apie kriz?, recesij? ir infliacij?… O tada dar daugiau kalb?. Universalusis atsakymas, paradoksaliai skambantis “tai tik laiko klausimas”: vis ieškau kelio, o gal takelio, ir noriu kaip geriau. B?na, kad ir pavyksta tas “geriau”, o kartais - kaip ir visada, išeina šnipštas. Bandau suprasti, bet neišeina, nes skaityt svetim? min?i? nemoku, o ir savas nevisad suskaitau.

Baig?si mandarinai, bet yra pyrago, kurio tu, berods, taip ir neparagavai. Reikt? išsiskalbt pa?iam ir t? pat? padaryt su drabužiais, bet vakaras jau v?lus, ir jau?iu, kad nešvarios maik?s s?kmingai palauks iki rytojaus. Palauksiu ir aš, nes k? gali žinoti - gal bus kaip geriau? Taip, laikas parodys.