@312-2

Vakar teko būti blogiausiam spektakly per visą gyvenimą. Neįsivaizduojamo lygio chaltūra pribloškė - tikrai nesitikėjau, kad žmonės išdrįstų rodyti tokius “veikalus”. Tas darinys - miuziklas, pavadinimu “Sesuo Kerė”, rodomas debilo Žalgerio valdovo Romanovo irštvoje Olimpiečių g. Pirmą minutę keistai nuteikė viena iš “aktorių”, nors ji net ne aktorė, ir ne dainininkė, o išvis bybys žino kas tokia. Senyvas vyras vaidino visai gerai, ekspresija, intonacija, o ta ponia vapėjo kažkokiu abejingu sujaudintu užguitu tonu. Bet, kaip paaiškėjo, tai buvo tik preliudija tikrajai vakaro katastrofai. Toliau sekė masinė scena: nuoširdžiai patiko, gražios dekoracijos, dinamika ir puiki muzika. Viskas buvo gerai, kol neprasidėjo DIALOGAS. Bet koks dialogas. Jaučiausi kaip mokyklos spektaklyje, kur aštuntokas net nebando įsijausti į vaidmenį, svarbiausia - nesupainioti žodžių. Jokios improvizacijos. Jokios vaidybos. Toliau - “dainavimas”. Sudėtingesnės partijos buvo įrašytos (leido fonogramą), bet nu blet kas ten per įrašas!! Skambėjo KLAIKIAI, nuobodžiai, vienodai, tiesiog nesuprantama, kodėl nuspręsta neleisti “aktoriams” gyvai dainuoti, gal būtų bent kiek pataisę situaciją. Pagrindinio vaidmens atlikėja yra rūsio pelytė, kuri negali kalbėti nei išraiškingai, nei įtikinamai. Dirbtinumas badė akis, kol į sceną neįėjo ~40m vyras, labai tingiu gūglinti kas toks tiksliai. Jo beviltiškumas mane beveik privedė prie isterijos. Kiekvienas jo judesys ir žodis sukeldavo juoką. KIEKVIENAS. Ypač kai ėmė “dainuoti” kažką, nebegalėjau valdytis. Sėdėjau salėj susiėmęs galvą ir galvojau, kur aš čia papuoliau. Nuotaiką praskaidrindavo šokėjai, išlįsdavę kaip jūreiviai ar darbininkai, vis kažkoks judesys ir nebloga muzika. Bet tuoj pat išlindo kitas minusas: choro įdainuotas “Chicago” (žodis) skambėjo tragiškai, negi negalima surasti ir iškirpti jau įdainuotą, arba atkalti tarimą taip, kad tai neskambėtų kaip lietuvio laužomas liežuvis? Apskritai angliškas tarimas, kiek jo teko išgirsti, buvo siaubingas, net kokie devintokai, labai pasistengę, sugebėtų geriau išlementi. Stebėtinai aplaidžiai padaryta. Visa laimė, kad praėjus maždaug valandai buvo pertrauka, per kurią sėkmingai išėjau lauk.

Išvada: režisierė Galina Poliščiuk (kaip rašoma, garsėjanti savo novatoriškumu) geriau jau tegu lieka savo latvijoj ar rusijoj ar kokiam ten mozambike ji gyena ir neeksportuoja šito seilių maišo. Sesuo kerė. Mėšlo krūva. Rekomenduoju visiems, kurie nori nusibausti už praeities ir ateities nuodėmes.

Per pastarąsias 22 dienas gyvenime dominuoja skaičius du. Du žmonės ant dviejų kambarių. Du alaus ant dviejų galvų. Du kiaušiniai ant dviejų batono riekių. Du kavos ryte. Du žaidėjai ps2. Du prieš du prie stalo. Du po du autobuse. Dvi pavardės ant vieno draudimo poliso.

Trūksta vieno čiužinio. Du ant dviejų. Bus dvigubai geriau.

Lauke - saulėta. Ne šiaip, žiemiškai, saulėta, kai gauni nulį šilumos ir akinančius atspindžius nuo sniego, bet jau pavasariškai. Šilta, laša varvekliai. Su šviesos atėjimu ir pilnaties dingimu sieju savo, sakyčiau, neįprastai pakilią kaip pirmadieniui nuotaiką. Šiandien moterų ir joms prijaučiančių diena, su kuo jus, skaitytojai (nerašau epiteto “mielieji”, nes kitame žydrojo ekrano gale gali būti ir visai nemielas padaras, o gal net koks labai nemalonus susna) sveikina vadovo kalendorius, o jeigu tokio neturite, tada sveikina delfis arba day.lt. Sveikinu visus, kurie nebuvo kaziuko mugėje, nes aš irgi nebuvau. Sveikinu visus, atradusius stalo žaidimus, o ypač “settlers of catan”, arba “naujakuriai”, nes šitas žaidimas yra ant tiek zajabys, kad net nerandu žodžių be “zajabys” jį apibūdinti. Jei kam įdomu kas tas yra, tai čia aš apie 1995m fokiečių sukurtą žaidimą, iš čia išplaukia vokiška kokybė, ritterkarte ir taip toliau. Lietuviška versija yra apgailėtina ir nepatogi, vietoj normalių kietų kortelių - kažkokie popieriniai skudurėliai. Svarbiausia visgi yra rimta kompanija ir žydas vagis, vagiantis resursus, tuo nepaprastai džiuginantis tave arba mane arba abu mus, lietuviškai, kad tik kitam blogiau būtų. Sveikinu visus, mokančius už šildymą, nes šie metai, o ypatingai sausio mėnuo, turėjo atverti akis daugeliui. Atverti tiesiogine prasme. Plačiai. Tai tiek sveikinimų.

Galvoje pradeda kirbėti įvairūs organizaciniai, finansiniai ir geografiniai klausimai. Kitaip tariant, “kur keliaut šią vasarą”. Variantai - Ispanija, gal Portugalija, o gal kažkur į Balkanus, jeigu būtų pinigų, galima galvot ir apie tolimesnius rytus. Artėja kasmetinė išvyka į Kijevą - deja, paskutinė. Šįkart nebus vizito į Minską, dėl laiko trūkumo pirmyn ir atgal dardėsim nuostabiuoju penkiasdešimtviečiu autobusu, ir jau vien šitas faktas sustumia mano veido raumenis - gaunasi kažkas panašaus į .

Metų (maždaug dvidešimt penkių) naujiena - slidinėjimas kalnuose, tiksliau, beveik kalnuose, o dar tiksliau, lenkiškose kalvose. Labai smagu, nelabai lengva, kitąmet būtinai reikia išvažiuot kažkur toliau (Slovakija?), nes verta ir smagu, ir gal tautiečių mažiau. Netikėjau, kad žiemos sportas gali džiuginti, bet pasirodo..

Apie moteris, jau čia kas per istorijos, tai sunku žodžiais nusakyti šitą situaciją. Vienu žodžiu tikrai sunku ir gal net neįmanoma. Kažkas joms atsitiko, dar nevisai suvokiu, kas. Negana to, kad ir taip jas suprasti sunku, tai dabar bus dar sunkiau, nes dalį savo proto ir didelę dalį laiko pakankamai didelė dalis pažįstamų skirs savo atžaloms. Pykšt, pokšt, kaip popkornai mikrobangėj staiga pilvus užsiaugino. O aš stoviu, žiūriu, ir visai joms ir jiems nepavydžiu. Šeimyninė laimė nėra blogai, bet palikuoniai dar gali palaukti, o taip, tegu jau geriau jie palaukia, su visais savo niekaip nesuirstančiais ir žemę teršiančiais pampersais ir staiga pasigirstančiais uaaaaaa garsais, palaukit dar, neskubėkit.

..pasirodo kad gali džiuginti ta žiema, bet ne per daug, kai eini su nanuko striuke, matai siaurą plyšį, aplink sninga, gal net vėjuota, bet tau vienodai, nes kapišonas, nors ir ne iš banginio odos, patikimai sulaiko šilumą, ir aš einu pro kiek vaiduokliškus sporto rūmus, apgriuvusį žalgirio stadioną, sterilų prekybos centrą ir savivaldybę. Tada belieka neįmint į balą ir neįšokt į pusnį. Atrakint duris. Nusiimt pirštines. Nustot drebėt. Atsikimšt alaus, ištiest kojas ir mėgautis šiluma.